KOVO 11 KAIP NAUJA PRADŽIA
Man būnant Akropolyje, vyko renginys Nepriklausomybės atkūrimo dienos progai. Prisėdau paklausyti. Ir nemaloniai nustebau, kad pranešėjas, žinomas žmogus vėl mini sausio 13, kalba apie tankus ir žmonių žudymą… Kaip tai siejasi su laisve? Pranešime vyko diskusija kaip jaunimą įtikinti, kad laisvė kainuoja. Kad dėl to ką jie sau gali šiandieną leisti, būtina prisiminti kad kažkas daug kentėjo ir kankinosi, tam kad jaunuolis laisvę priimtų su dėkingumu. Na mintis kad su dėkingumu gerai sugalvota, tikiu, kad gerais norais pranešimas grįstas. Tačiau kuo čia dėtas kaltės jausmas? Juk šiuo kaltės modeliu jau mūsų tėvai ir seneliai gyveno ir dabar savo vaikams, jaunimui norima įdiegti (ir sau sustiprinti tuo pačiu) kad be kančios nebus malonės, nebus laimės ir džiaugsmo. Lyg tai kaip nors sietųsi?
Remiantis Visatos dėsningumais, mintis kaip energija palaipsniui virsta realybe. O ypač stipri mintis ta, kuri susieta su jausmais. O kančios, kaltės, savęs kankinimo, neteisybės, aukos pojūčio ir baudimosi jausmų energija ypatingai tiršta, su ja draugauti pavojinga sveikatai ir gerovei.
Naratyvo esmė pranešime buvo, kad “be kančios, karo ir kraujo nebus laisvės ir džiaugsmo”. Na negi tikrai? Tai nuostatų programa ir ji stiprinama tokiais pranešimais. O tada kur Visata dėsis, ji neturi galimybės rinktis kurias mūsų mintis įgyvendinti ir kurias ne. Jos gi specialiai maldaujama, kad pirma susirgsiu va štai kokiu virusu, tik tam kad vėliau galėčiau sau leisti džiaugsmą ir laimę. Lyg be visos tos apylankos nebūtų galima sau leisti džiaugtis laisve!
Netoliese kitoje vietoje stovėjo kiti, su renginiu nesusiję žmonės, tačiau juose atpažinau būtent šiuos minėtus modelius JAU įvykusius, pratestuotus savais gyvenimais. Juose jutosi daug buvusios netolerancijos, pagiežos, susireikšminimo, teisuoliškumo. Kaip pasekmės, juos lydėjo silpna fizinė sveikata, sužeista psichika, kūnai išsekinti kovos su “priešais” ir kančių. Buvo susikuriama sau priešų ten kur jų ir nebūdavo (ar jie jau buvo seniai mirę), buvo bandoma visais būdais su jais kovoti. Arba kitas variantas – senatvei atėjus, pereita į nepakaltinamo teisiojo būseną. Tai irgi nesveika, bet tiesioginė šių elgsenos modelių baigtis. Visata rūpinasi visais, duoda mums priemonių ir galimybių. Tik kai jos panaudojamos ne kuriant, o gąsdinant, bauginant ir sėjant nepatiklumo sėklą, po 10-20-30 metų žmogus sustabdomas visiškai ir sėdasi pagalvoti. Pergalvoti strategiją. Bet jau senatvė. O jaunesniems tokie gąsdinimai įbruka destruktyvias mintis ir nihilizmą iš serijos “O kas jeigu rytoj tankas ar virusas? Kokia prasmė taupyti? Geriau ištaškysiu savo uždirbtus pinigus alui ir cigaretėms, rytojaus turbūt nėra”.
Viskas ko žmogui reikėjo, vietoje nuolatinės kovos režimo, tai visų pirma susitelkti savo viduje ir išsikuopti visus SAVO skausmus. Prisėsti nuoširdžiai, paprašyti draugo ar psichoterapeuto ir pradėti gydyti visas vidaus žaizdas. Atleisti tėvams, draugams, susitaikyti su gyvenimu. Nesvarbu, kad tas skausmas buvo tik vaikystėje, bet jeigu jis neišvalytas ir ten liko – JIS VIS TIEK LIKO. Tai deja neišvengiamai įtakot galės beveik viską, ką šiandien kuriame – tai liečia tiek santykius, tiek karjeros sritis.
Viskas gerai, džiaugtis gali kiekvienas.
Esu dėkingas kovo 11 iniciatyvų rengėjams už jų laiką ir intensiją suvienyti žmones, kurti šviesią ateitį.
Mėgautis laisve, kurti, daryti kažką naujo – tai ir darykime! TIESIOG!
Įkvėpkime save ir vieni kitus didžiais tikslais, didelėmis galimybėmis.
Švęskime kovo 11 kaip Naujų Pradžių dieną kiekvienam mūsų!
